Vaikas nuo pat mažens yra smalsus. Jau nuo kelių mėnesių jis stebi aplinką, daiktus, jų formas, spalvas, bando siekti ir paliesti kas yra šalia jo. Daugeliui žinomos situacijos, kaip virtuvės spintelėje skaičiuojami puodai, šaukštai, noras atidaryti stalčius, kuriuose yra sudėti daiktai.
Augantis vaikas dar labiau smalsauja ir nori pažinti supantį pasaulį, suvokti skleidžiamus garsus, daiktus. Smalsumas – instinktyvus dalykas, nes vaikai nuo pačių pirmųjų savo gyvenimo dienų viską liečia, ragauja, kitaip tariant tiria savo aplinką. Taip vystosi jų kognityviniai gebėjimai, atmintis, motorika. Taigi, nesmalsių vaikų – nebūna.
Dažnai vaikas smalsumo vedamas nori pažiūrėti, kas gi yra žaislo viduje, iš ko sudarytas. Žaislą išardo, ardydamas sulaužo. O jeigu tai dar ką tik nupirktas žaislas? Ką mes suaugę tuomet sakome – ir vėl tu sulaužei žaislą, aš tau daugiau nepirksiu, nes tu laužai. Ar taip skatiname vaiko smalsumą? Tikrai ne. Ar vaikas tai padarė blogų minčių ar emocijų vedamas? Matyt, kad ne. Jis paprasčiausia smalsauja.
Augant vaikui atsiranda poreikis klausti kas, kaip, kodėl? Vaikai – kodėlčiukai, kurie nuolat klausinėja tėvų ir aplinkinių įvairiausių dalykų. Mes suaugę privalome vaikams atsakyti į iškilusius klausimus. Dažnai neturėdami laiko pilniems atsakymams, paprašome netrukdyti, vėliau paklausti. Taip neskatiname smalsumo, o jį žlugdome.
Smalsumą labai lengva nuslopinti, pakanka kelis kartus ignoruoti vaiko klausimus ar pažadėti į juos atsakyti vėliau. Vaikui vėliau šis klausimas jau gali visai ir neberūpėti.
- Smalsumo skatinimui labai svarbi yra aplinka, nes norime, kad vaikas augtų visapusiška asmenybe: tiek fiziškai stipria, gebančia atpažinti ir valdyti savo jausmus bei emocijas, socialia ir intelektualia. Todėl aplinkoje turi būti ir atitinkamų priemonių. Jeigu vaikas visada būna tame pačiame kambaryje ir jis neskatinamas tenkinti savo smalsumo, nereikia tikėtis, kad ateityje bus smalsus. Suaugusiųjų pareiga – parodyti vaikui kuo įvairesnių veiklų, ir jis tikrai supras, kas jam šiuo metu įdomiausia. Kuo labiau vaikas pažins supantį pasaulį, tuo daugiau jam kils klausimų. Apsišarvuokime kantrybe ir padėkime vaikams pažinti, įgyti žinių ir toliau smalsauti.
- Ne tik vaikai turi klausinėti suaugusiųjų. Bet ir suaugę klausti vaiko įvairių dalykų. Tinkamai atsakant į vaiko klausimus, modeliuojant įvairias situacijas, galima ne tik skatinti vaiką smalsauti, bet ir ugdyti vaiko mąstymo gebėjimus bei kūrybiškumą. Reikėtų vengti klausimų, į kuriuos vaikai atsakytų taip arba ne. Tokie klausimai neskatina vaikus samprotauti, ieškoti atsakymų. Svarbu užduoti vaikui atvirus klausimus: kaip manai…, dėl kokių priežasčių…, kas turi įtakos… ir pan., kurie skatina vaiką samprotauti, kelti hipotezes, o tada jas tikrinti ir išbandyti.
- Nepamirškite, kad vaikai kopijuoja ir imituoja suaugusiuosius. Neretai vaikai, žaisdami vaidmenų žaidimus, jie pasirenka tėvų profesijas, atkartoja jų laisvalaikį. Tad ir polinkį viskuo domėtis vaikai perima iš tėvų. Jei tėvai po darbo kiekvieną vakarą atlieka tą pačią veiklą, pvz. žiūri televizorių tai ir vaikui formuojasi supratimas, kad normalu nuolat užsiimti ta pačia veikla ir neieškoti iššūkių. Suaugusieji vaikui turi ne tik parodyti kuo įvairesnius pasirinkimo variantus, bet ir įkvėpti juos savo pavyzdžiu.
- Mes suaugę sugebame nuslopinti vaiko smalsumą. Didelę klaidą darome bandydami apsaugoti vaiką nuo tyrinėjimų, pavyzdžiui, bijodami, kad jie sušlaps, neleidžiame lipti į balą, užlipus vaikui kur nors aukščiau, tuoj pat liepiame lipti žemyn, nes jis gali susižeisti. Turime leisti vaikui užsiimti tuo, kas jam patinka, o kad žinotų, kas patinka, visur imkite vaikus kartu ir leiskite patirti kuo daugiau potyrių, kad remdamasi savo patirtimi galėtų pasirinkti sritį, kuri jiems įdomi.
Palaikykite ir sudarykite sąlygas vaikams tyrinėti, pasirūpinkite saugia tyrinėjimų aplinka
